Per paskutinius 20 metų su Justinu ar vienas aplankiau ne vieną dešimtį piliakalnių. Sąlyginai juos galima skirstyti į tokius, ant kurių užlipus, apžvelgus plačiai atsiveriančias apylinkes, ežerus ar upes, nejučiomis pradedi galvoti apie gilią praeitį, mūsų protėvius, kovas sukryžiuočiais ir kitus pakilius dalykus. Tačiau yra ir kitokie piliakalniai, kurių vieną su Justinu aplankėme šiandien. Pelėšiškių, KA-143.
Jau senokai ruošėmės sugrįžti prie piliakalnių, bet vis nesutapo mūsų "fazės". Kai Justinas gali - negaliu aš. Ir atvirkščiai. Pagaliau, radom savaitgalį, kada abu esame daugmaž laisvi. Gera proga - jos negalima praleisti.
Pirmas klausimas: kur važiuoti? Alytaus apskrityje aplankėme turbūt jau visus. Gal kažkur link mano gimtosios Marijampolės? Gal link Justino gimtojo Vilkaviškio? O gal kažkur link Jiezno-Prienų-Birštono?... Bebadydamas LHFA žemėlapį visiškai atsitiktinai bakstelėjau į KA-143. Ką?... Neaktyvuotas?... OK... Kaip amerikiečiai sako "Hold my beer..." Netrukau išsiaiškinti, kad tai sąlyginai naujas, 2007m atrastas ir dar neaktyvuotas piliakalnis. Ir visai netoli. Gal 30km nuo namų. Justinui pasiūlymas patiko ir pradėjome planuoti. Tiesą sakant daug planavimo ir nebuvo. Pagal Google Maps, piliakalnis randasi miške apie 100m. Iki jo privažiavimas... OK... čia ūkininkas... iki jo nuvažiuosim, čia turbūt jo ganykla... per ją pravažiuosim. Viskas aišku. Laukiam šeštadienio.
Šeštadienis. 7.00 keliuosi, 7.40 paimu Justiną, 8.00 sode susikraunam mantą, išvykstam.
======== Čia prasideda linksmoji dalis ========
Tiesą sakant, tame krašte Nemajūnai - Šilėnai - Pelėšiškės niekad nesu buvęs. Važiuojam pagal Justino GPS iGo. Kelias iš asfalto pereina į vieškelį, iš vieškelio į lauko keliuką. Ir ne bet kokį, bet su pravažom didesnėm nei mano Oktavijos prošvaisa, su duobėm ir dumblu. Maža to, atsirado nauja ir visai netikėta problema. Keliukas užaugęs aukšta žole. Mano modernioji Oktavia turi funkciją, kad aptikusi kliūtį iš priekio ar galo, taip automatiškai kerta per stabdžius, lyg į sieną būtum atsitrenkęs... Atjungti šito nepavyko ir visą aukštą žolę ji laikė labai didele kliūtimi... Taip ir judam tuo keliuku trūkčiodami, iki suprantam, kad tai "kelias į niekur". Grįžtam... Neaišku ką daryti. Mano telefono signalas čia yra - čia nėra, Dar pasirodo seniai matytas "Searching GPS signal..." Negerai.
Grįžtam į gyvenvietę. Paklausiam vietinio žmogaus ir mums pavyksta! Jis yra buvęs tame piliakalnyje! Iš pradžių aiškina: "pasuksit į kairę, po to į dešinę, paskui į kairę... " Tuomet pats pamato, kad mes mirksim išsižioję, ir sako: "OK, važiuojam, parodysiu, nes ten kur važiavot tikrai niekur nenuvažiuosit". Liuks! Jis sėda į savo Volvo, mes iš paskos ir po kelių km. kelio, praradę orientaciją atvažiuojam. Štai, sako, laukymė, sodyba, miškas ir jame va šita kryptimi piliakalnis. Atsisveikinam, nuoširdžiai padėkojam. 8.50. Jau netrukus turėtumėm išeiti į eterį, bet aišku, kad iki 9.00 - niekaip. Negerai visus laikyti nežinioje. Rašau į konferenciją. Laiškas gal išėjo, gal ne...
Toliau - reikia surasti patį piliakalnį. Absoliučiai aišku, kad mūsų įsivaizdavimas "ūkininkas, ganykla, važiuojam" nė iš tolo nepanašus į tikrovę. Ne ūkininkas, o seniai apleista sodyba, ne ganykla, o krūmokšniais iki juosmens apaugusi pieva. Ką daryti? Nu ką...? Ne tam važiavom ir vargom, kad dabar jau kapituoliuotume. Pirmiausia - žvalgyba. Visą mantą paliekam mašinoje, einam ieškot piliakalnio. Ne, miškas ten tikrai ne toks, kaip parkas netolimam Birštone. Brūzgynai, kemsynai, nuo rasotos aukštos žolės batai ir kelnės iki pat kelių tuoj sušlampa. Užeiname grybų. Lepšės. Nežinau kiek jų toje vietoje. 50? 70? Labai daug. Vienos pakirmiję, kitos sveikos. Vistik ne to atvažiavome. Piliakalnio koordinatės tikslios ir pavyksta jį rasti. Kaip ir tikėjausi, neįspūdingas, pati viršūnė - miško proskyna apie 20m skersmens, o aplink tie patys brūzgynai. Tačiau yra vienas labai gražus ir didelis ąžuolas. Prie jo ir nusprendžiau apsistoti.
Aišku, kad dar vėluosim. Rašau į konferenciją, žinau, kad antro piliakalnio šiandien tikrai nebus... Gal nueina laiškas, gal ne. Grįžtam nešti mantą. Na, sąlyginai netoli. Gal 200m iki mašinos, bet ne šaligatviu einam... Vieno mūsų reiso mantai nešti neužteko. Palieku Justiną viską sujunginėti, o pats grįžtu iki mašinos atnešti likusią mantą.
Dar po 30min pašaukiu CQ...
Ne, pailapo nebuvo. Perdaug nesistebiu. Daug kas susiplanavę šeštadienio darbus ir negalėjo laukti iki mes galbūt pasieksime piliakalnį. Sunkiai pavyksta 32 QSO. Justinui dar mažiau. 40m. bande pasisekimo nesulaukėm.
Gal kad antena miško glūdumoj 2m aukštyje?..
Grįždami stabtelim vienoje vietoje. Paėję gal 20 metrų randam gal 20 baravykų. Tokie... kažkokių sraigių apgraužti, bet visi kieti, nesukirmiję. Toliau net nėjome. Pietums užteks, o grybauti reiktų važiuot atskirai.
Štai tokie buvo dviejų žilų, bet visuomet jaunų vyrų nuotykiai šį gražų šeštadienio rytą.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą